Turite klausimų?
Mob.tel. 8 (600) 05 666

3 viešųjų ryšių taisyklės, kurias ignoravo Maxima

1. Greitas reagavimas.

Kai įmonėje įvyksta krizė ar bet koks kitas Force majeure, tuomet nebelieka normuotų darbo valandų ar darbo- savaitgalio dienų susiskirstymo. Greitu reagavimu į įvykį vadinama reakcija per 1-2 val. Ir reaguoti turi vadovas – lyderis.

Kaip galėjo būti?
Pvz. Iškart po griūties, jau po dviejų valandų išplatinti trumpą žinutę žiniasklaidai apie įvykį su aiškiu prierašu, kad šiuo metu stengiamasi daryti, kas įmanoma, imamasi visų priemonių išgebėti žmones ir, kad informacija apie įvykį bus atnaujinama kas 2 val. Ir, žinoma, įvardijamas atsakingas žmogus – situacijos koordinatorius, kuris yra ir vadovas, pasiekiamas 24val./parą.
Kodėl to neįvyko?
Turiu įtarimą, kad krizinės komunikacijos planas (vis dėlto tikiu, kad jis buvo bent popierinis) gulėjo giliai stalčiuje. Ir komunikacijos vadovas buvo pakankamai vėlai informuotas ar net gal neturėjo reikiamų įgaliojimų veikti. Deja, nors viešųjų ryšių specialistams dažnai tenka srėbti visa š……, labai dažnai CEO tiki, kad “supranta” daugiau. Puiku, jei CEO yra ir charizmatiškas lyderis, kurio galima tikėti ir pasitikėti, bet jei taip nėra, tada gaunasi, kaip gaunasi...

2. Neįvertinti krizinės komunikacijos scenarijai.

Dažnai net ir rimtos, įvairiose srityse veikiančios bendrovės, kurios turi daug potencialios rizikos faktorių, užmiršta apie galimus realius krizinius scenarijus.
Kaip turėtų būti?
Brangiais ir ne tik, ES projektais ar politikų viešaisiais ryšiais užsiimanti agentūra galėtų dar kartais pagalvoti ir apie įmonių realią socialinę atsakomybę. Ne deklaratyvią, ne popierinę, bet vykdomus atsakingus veiksmus kasdien. Taip pat komunikacijos agentūra galėtų panagrinėti ir gilintis į klientų verslo modelius ir rengti ne tiek brangius, kiek efektyvius krizinės komunikacijos planus, kuriuose – skirtingi scenarijai, paremti principu „kas būtų, jei būtų....“ Kodėl neturi?
Gana dažnai lietuviško kapitalo įmonės turi panašią bėdą – apie save galvoja geriau nei visuomenės apie jas. Ir tokios, labai gerai apie save galvojančios įmonės vadovas, ypač jei jis yra vienas didžiausių darbdavių, jaučiasi kone Dievu.

3. AUKSINĖ TAISYKLĖ. Nemeluok!

Ne tiek įdomu, kas buvo (yra) Maximos žmonės, atsakingi už bendravimą su išore ir kas jų viešųjų ryšių agentūra, kiek įdomu likusios nuoširdžios sąžinės dalis. Nes „Nemeluok“ yra ne tik kertinis sėkmingos komunikacijos principas, bet ir vienas iš 10 Dievo įsakymų.

Yla iš maišo išlįs visada: ankščiau ar vėliau. Skirtumas tik toks, ar įmonė sugeba prisipažinti klydusi ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ir ar sugeba bei kiek ilgai, išlaikyti „tiesios sakymo“ komunikacinę liniją.
Kaip galėjo būti?
Iškart po nelaimės  vadovas ar akcininkas turėjo drąsiai prieš kamera atsistoti ir pasakyti, kad taip, prisiimame dalį kaltės ir padarysime viską, kad būtų išmokėtos deramos kompensacijos ir atlyginti nuostoliai. Ir tai galėjo padaryti koks stiprus bendrovės vadovas – lyderis.
Kodėl neįvyko?
Labai gaila, kad tokio termino, kaip „įmonių socialinė atsakomybė“ suvokimas ateina tik po tokių, labai skaudžių ir tikrai įmanomą išvengti nelaimių. Tačiau klausimas, ar įmonei rūpi žmonės, ir kaip jie rūpi, yra opus. Nes tai jau nebe korporacinės kultūros, o vadovų, akcininkų požiūris, pagaliau, jų vidinė kultūra ir asmeninės vertybės.